Mikrobiologija ir žalias (raw) šunų maitinimas (3 dalis)

Šį straipsnį parengė mitybos specialistė Rusnė.

Manau, visi jau suprato, kad aš esu saugumo myžnė. Mano nuomonė visada bus linkusi į atsargumo pusę, nes jei galiu išvengti ar tai ligos, ar tai nelaimingo atsitikimo – tai bandysiu padaryti (aišku, proto ribose). Kai pradėjau rašyti šitą blog'ų seriją, nelabai pati žinojau, prie kokios galutinės išvados prieisiu. Tad trečias blog'as gavos šiek tiek chaotiškas, nu bet welcome to my brain.

Norint suprasti, kokiuose scenarijuose raw maistas yra saugus, o kokiuose – didelis pavojus, naudojau šią konceptinę formulę (į statistikas nelindau, nebijokit):

Rizika = pavojus × kontaktas × jautrumas

Jei neskaitėte pirmų šios blog'ų serijos dalių, rekomenduoju pradėti nuo jų:

• Pavojų jau aptarėme – tai patogenai: Salmonella, Campylobacter, E. coli, Listeria ir kt. (1 dalis).

• Kontaktą taip pat – pakalbėjome apie gaminimo procesų standartus bei kontrolę, kurios turi laikytis gamintojai (2 dalis).

  
  

Šiandien – trečia ir paskutinė blog'ų serijos dalis – turėjo būti apie jautrumą. Apie tai trumpai parašiau straipsnio apačioje. Tačiau šis įrašas išėjo labiau apie tai, kas nutinka, kai saugaus produkto gamybos procesas suklumpa ir nesaugus produktas atsiduria mūsų namuose.

Yra svarbu pasakyti, kad nesėkmės gamybos procesuose nėra naujiena. Parduotuvėse nuolat matome produktų atšaukimo pranešimus. 2007 metais Amerikoje įvyko didžiausias augintinių maisto atšaukimas: visas maistas buvo termiškai apdorotas, tačiau problema buvo cheminė, o ne mikrobiologinė kontaminacija. Tad procesai kartais fail tiek žalio, tiek apdoroto maisto rinkose.

Tad kodėl raw maisto blog'e apie tai rašau? O todėl, kad raw maitinimas, norim ar nenorim tą pripažinti, yra labiau rizikingas maitinimo būdas. Internete pilna influencerių, kurie tvirtina, kad raw maitinimas yra 100000% saugus. Mano darbas šiuo atveju yra edukuoti žmones, kad jie patys galėtų kritiškai pagalvoti ir, įsivertinę savo rizikos toleranciją, pasirinkti tinkamiausią maistą.

Mano darbas šiuo atveju yra edukuoti žmones, kad jie patys galėtų kritiškai pagalvoti ir, įsivertinę savo rizikos toleranciją, pasirinkti tinkamiausią maistą.

Tea iš The London Vet Show 2025 (ir kodėl mano pozicija tapo dar atsargesnė)

Lapkričio gale keliavau į The London Vet Show 2025 konferenciją, ir labai nekantravau paklausyti paskaitos apie raw maitinimą: „systematic review of the science examining health impact of raw compared to ultra processed diets in pets". O laukiau todėl, kad gero mokslo šviežio maisto tema nėra taip jau daug, tad kiekvienas geros kokybės mokslinis darbas yra laukiamas atviromis rankomis.

Ir kaip? Liūdnas reikalas, nes išklausiau realiai valandos sapalionų... Minimas systematic review nebuvo nei peer-reviewed, nei publikuotas, o tai buvo tiesiog šiek tiek chaotiško veterinaro mokslinių straipsnių peržiūra ir poor interpretation 🚩 Mano magistro darbas buvo systematic review, ir patikėkit, kai sakau, kad metodika nėra tiesiog greita Google Scholar and Pubmed peržiūra.

Žodžiu, iš šios paskaitos nieko neišmokau, o ir mano akyse krito organizacijos, su kuriomis paskaitos vedėjas yra asocijuojamas, t.y., raw gamintojas Bella & Duke, taip pat Raw Feeding Veterinary Society (RFVS).

Tačiau (and here's the tea)...

po šios paskaitos, kalbėdama su vienu veterinaru, sužinojau apie kai ką kitą – kačių mirtis nuo tuberkuliozės, susijusias su raw maitinimu Anglijoje. Pasirodo, egzistuoja šeimininkų, netekusių kačių galimai nuo raw maisto, feisbuko grupė. Grupėje yra net 778 žmonės. Deja, į tą grupę manęs dar nepriėmė ir daugiau nieko apie šiuos incidentus nesu girdėjusi, tad žinoma – tai gali būti gossip!

Nu bet tada jau įkritau į skylę... Feisbuke radau daugiau įrašų iš pavienių šeimininkų, pvz. čia:

Long story short, atėjau su open mind apie raw, bet gavau daug liūdesio, nes gaila katinuku labai.

Raw maistas ir kačių tuberkuliozė: 2018 m. incidentas

Katėms tuberkuliozę gali sukelti M. bovis arba M. microti, o šunys papildomai gali užsikrėsti ir M. tuberculosis. Kodėl katės yra atsparesnės M. tuberculosis infekcijai, kol kas nėra iki galo aišku.

Yra tik vienas tyrimas, kuriame analizuojamas skirtingų Mycobacterium rūšių paplitimas katėse, o šunims tokios info nelabai turime dėl gerokai mažesnio ligos paplitimo šiame gyvūnų tarpe.

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tuberkuliozė dažniau diagnozuojama katėms, yra susijusi su jų elgsena. Tyrimuose minima, kad:

,,Infected cats typically present with a history of outdoor lifestyle and hunting behaviour.“

Paprasčiau kalbant – dauguma kačių turi laisvą priėjimą prie lauko ir medžioja galimai užkrėstą grobį (kontaktas).

Bet kaip atsitiko, kad susirgo namuose gyvenusios katės, maitinamos specializuotu raw maistu?

2020m. publikaciją apie 2018m. incidentus yra verta paskaityti (skaityti čia). Šiame scenarijuje, užsikrėtimai įvyko dėl kažkokio fail vienos rūšies maisto gamybos procese.

Tyrimo autoriai nurodo, kad tikėtinas užsikrėtimo langas buvo 2018 m. kovas – birželis, o visi su šiuo raw pašaru susiję atvejai atitiko šį laikotarpį. Svarbu tai, kad po oficialaus maisto atšaukimo 2018 m. gruodį naujų ligos atvejų pradėjo mažėti, kas patvirtina tikėtiną ryšį tarp maisto produkto ir infekcijų.

Kalbant apie maisto saugą, svarbu suprasti, kad joks gamintojas nenori nunuodyti gyvūnų. Tai nėra geras verslas. Tačiau klaidos nutinka. Kartais jos praslenka nepastebėtos. Kartais augintiniai suserga kokiu gastritu ar enteritu. Tačiau kartais, klaidos baigias ir liūdniau.

Dar radau 2025 National Geographic straipsnį apie bird flu, kurį galite skaityti čia. Apie tai gal kitą kartą.

Klaidos nutinka. Kartais jos praslenka nepastebėtos. Kartais augintiniai suserga kokiu gastritu ar enteritu. Tačiau kartais, klaidos baigiasi ir liūdniau.

Tad, kokia mano pozicija raw maistui? Kadangi mano asmeninė tolerancija ligoms, kurių galima išvengti, yra didelis storas NULIS, kasdienai rekomenduoju rinktis termiškai apdorotą maistą. Taip tiesiog apsidraudžiam papildomai.

Mano asmeninė tolerancija ligoms, kurių galima išvengti, yra didelis storas NULIS.

Vis dėlto maitinimas kaulais yra puikus dalykas dantims (odontologinės bėdos ir toliau pirmauja kaip priežastis apsilankyti pas veterinarą), todėl retkarčiais žalią kaulą duodu ir aš, tačiau saugiausia aišku yra tiesiog dantis valyti.

„Noriu maitinti raw, tad kaip man įsivertinti šuns jautrumą ir riziką?“

Gerai, norite maitinti raw ir susiradote gamintoją ar distributorių, kuriuo pasitikite. Puiku. Dabar kitas klausimas: ar jūsų šuo tai pakels?

Kairėje (arba viršuje jei scrollinat telefone) matote Rubytės nuotrauką, kai ji pati suorganizavo sau raw vakarienę, miške radusi lengvai papuvusią stirnos koją. Rubyte yra labai sveikas šuo: alergijos suvaldytos, virškinimas nejautrus, nevemia, neviduriuoja ir toleruoja didelę maisto įvairovę. Net suvalgiusi pusiau suirusį žvėrienos gabalą, ji jaučiasi puikiai. Tokį šunį klasifikuočiau kaip nejautrų. Tai nėra atsitikimas, nes ant to dirbam.

Tačiau yra nemažai šeimininkų, kurie raw pasirenka būtent tada, kai šuo turi alergijų ar kitų negalavimų, ieškant „natūralesnio“ sprendimo. Toks sprendimas dažnai būna meškos paslauga. Negaluojantis šuo, kurio imuninė sistema dirba prasčiau, yra gerokai jautresnis mikrobinei maisto taršai, todėl raw rizika tik padidėja.

Tokiose situacijose, norint maitinti natūraliau, saugiausia mitybos seka yra:

1. pereiti nuo sauso maisto prie švelniai termiškai apdoroto (gently cooked) maisto;

2. leisti organizmui atsigauti – tiek virškinimo sistemai, tiek imuninei funkcijai;

3. padirbti ant mikrobiomo atsparumo, pripratintį šunį prie maisto įvairovės bei nuolatinės kaitos;

4. tada, jei pageidaujama, prie raw pereiti palaipsniui.

Dabar, kai suprantame rizikos formulę, lieka vienas svarbiausių klausimų: o kokią riziką toleruojate jūs patys?

Kiekvienas maitinimo būdas turi dviejų krypčių balansą - maistinė kokybė ir mikrobiologinė rizika. Įsivertinus savo prioritetus ir rizikos toleranciją, kiekvienas šeimininkas turėtų pasirinkti sau tinkamą šunų maistą.

Rubytės atveju mano pasirinkimas yra parodytas apačioje.

O dabar klausimas jums, ką renkatės jūs?