,,Ultra-processed” maistas ir ar šunų maisto apdorojimas visada yra blogai?

Šį straipsnį parengė mitybos specialistė Rusnė.

Šiuo metu ultra-apdorotas maistas (UPF) žmonių mityboje yra karšta tema. Kelios naujos publikacijos supurtė visuomenės sveikatos institucijas visame pasaulyje, o diskusijos apie UPF persikėlė į kiekvieną kampą – nuo politikos iki TikTokų.

Ir kaip visada, tai, kas nutinka žmonių mityboje, labai greitai tampa tema ir augintinių mityboje, ir visa versa. Kartais tai prasminga, kartais ne, nes žinių interpretacija skiriasi tarp species, t. y., žiurkės, šunys ir žmonės yra labai skirtingos žinduolių rūšys.

Vis dėlto yra sričių, kur paralelės aiškios. Viena iš jų – maisto apdorojimas. Apdorojimas egzistuoja tūkstančius metų ir turi labai aiškias funkcijas: saugumas, skonis, maistingumas. Tačiau lygiai taip pat tiesa, kad kai kurie apdorojimo būdai atsirado ne dėl sveikatos ar saugos, o dėl patogumo, pelno ar rinkodaros. Būtent tokį apdorojimą, tiek žmonėms, tiek šunims, verta vertinti kritiškiau.

Šiandien noriu pakalbėti apie kodėl ir kaip mes apdorojame maistą, kas iš to gaunasi gerai, kas blogai, ir kur prasideda ta riba, kur apdorojimas praranda prasmę ir tampa problema.

Kodėl apskritai reikia apdoroti maistą?

Žodis „apdorotas“ šunų mityboje dažnai sulaukia nepelnyto pykčio, lyg tai automatiškai reikštų prastesnę kokybę. Tačiau jei trumpam nustumiame emocijas į šoną, lieka labai paprastas faktas: maisto apdorojimas egzistuoja tam, kad maistas mus pasiektų saugus ir toks išliktų iki tol, kol bus suvartotas. Nei mūsų proseneliai (nors daugelis jų turėjo gyvulių ir daržus), nei šiuolaikinė visuomenė negali apsieiti be maisto apdorojimo. Beje, žodis „apdorotas“ apima labai platų procesų spektrą – nuo sūdymo, rauginimo ir vakuumavimo iki konservavimo ir ekstruzijos.

Apdorojimas paprasčiausiai paverčia žaliavą maistu. Derliaus nuėmimas, gyvulių skerdimas ar išdarijimas, bulvių skutimas, riešutų išlukštenimas – visi šie veiksmai jau yra apdorojimas. Tai nėra nieko blogo. Tai elementarūs žingsniai, be kurių maistas apskritai nebūtų maistas.

Apdorojimas taip pat yra kefyro ar kombučios rūgimas, pomidorų vakavimas, uogų šaldymas. Visi tai priimame kaip natūralius, net romantiškus procesus.

Tad kodėl apskritai apdorojame maistą? Priežastys labai paprastos ir senos kaip žmonija: skonis, maistingumas, saugumas ir patogumas (proto ribose):

• Skonis. Terminiai procesai šunų maiste, tokie kaip lengvas virimas ar kepimas, sustiprina natūralius mėsos aromatus ir skonį, todėl maistas dažnai tampa patrauklesnis ir noriau valgomas.

• Maistingumas. Švelnus apdorojimas suminkština augalinių ingredientų ląstelių sieneles ir denatūruoja baltymus mėsoje bei organuose, todėl virškinimo fermentams tampa lengviau pasiekti maistines medžiagas, o šuo jas pasisavina efektyviau.

• Saugumas. Virimas, pasterizacija ar kiti terminiai metodai sumažina patogenų, tokių kaip Salmonella ar E. coli, riziką, kuri ypač aktuali žaliuose gyvūninės kilmės ingredientuose.

• Patogumas. Apdoroti šunų maistai, pavyzdžiui, konservai ar sausas maistas, gali būti laikomi kambario temperatūroje, o tai yra labai patogu tiek logistikai, tiek naudojimui namuose ar kelionėse.

Tačiau kai kalbame apie „blogąjį“ apdorojimą, žmonės dažniausiai galvoja ne apie raugintus agurkus, o apie gamyklinius procesus: kaitinimą aukštoje temperatūroje, tekstūros formavimą, pridėtinius priedus, skonio stipriklius ir t. t.

Ultra-apdorotas šunų maistas: riba kur apdorojimas praranda prasmę ir tampa problema.

Kalbant apie šunų maistą, terminas UPF dažnai supainiojamas su paprastu apdorojimu. Tai nėra tas pats. Apdorojimas pats savaime nėra blogis – be jo maistas nebūtų saugus, stabilus ar prieinamas. Tačiau ultra-apdorojimas yra visai kita kategorija.

Maisto moksle ultra-apdorotas maistas apibrėžiamas ne pagal tai, ar maistas buvo apdorotas, bet kodėl ir kaip jis buvo apdorotas. Tai pabrėžia tiek maisto technologijų mokslas, tiek didelės apimties epidemiologiniai tyrimai žmonių mityboje .

Žmonių mitybos kontekste žurnale The Lancet publikuotame moksliniame straipsnyje UPF apibrėžiami kaip:

"prekiniai, komerciniai produktai, gaminami iš pigių ingredientų, turintys mažai arba visai neturintys neapdoroto (viso) maisto, sukurti konkuruoti su kitomis trimis NOVA maisto grupėmis ir jų paruošimu patiekalų bei valgių pavidalu, taip pat maksimaliai didinti korporacijų pelną“.

Žinau, kad šis apibrėžimas yra kilęs iš mokslinio darbo, parašyto žmonių mitybos kontekste, tačiau įdomu tai, kad jis nekalba apie šio maisto poveikį sveikatai. Jame daugiausia dėmesio skiriama gamybos metodams ir intencijai, todėl kyla klausimas, ar galime šį apibrėžimą naudoti ieškodami UPF šunų maisto.

Pabandom!

"Ultra-apdoroti maisto produktai (UPF) yra prekiniai komerciniai prduktai...

...gaminami iš pigių ingredientų, turintys mažai arba visai neturintys neapdoroto (viso) maisto...

...sukurti konkuruoti su kitomis trimis NOVA maisto grupėmis ir jų paruošimu patiekalų bei valgių pavidalu...

...taip pat maksimaliai didinti korporacijų pelną."

Tad, ar yra UPF šunų maisto? 100%!

UPF vadinčiau tuos šunų maisto produktus, kurie gaminami ne tam, kad būtų išsaugota pirminė maisto struktūra, o tam, kad būtų sukurta pigi, ilgaamžė formulė. Tai pasiekiama naudojant:

• stipriai frakcionuotas žaliavas (baltymų izoliatus, krakmolus, riebalus),

• intensyvius technologinius procesus (ekstruziją, aukštą slėgį),

• kosmetinius priedus (kvapiąsias medžiagas, skonio stipriklius, emulsiklius, dažikliu.

  
  

Tokio maisto sudėtyje dažnai lieka labai mažai realaus, struktūriškai nepažeisto maisto, o galutinė forma tampa labiau pramoniniu produktu nei maistu biologine prasme.

Kodėl tai svarbu šunims?

Didžioji dalis ultra-apdoroto šunų maisto yra formuluojama taip, kad atitiktų minimalius maistinių medžiagų reikalavimus, todėl yra dažnai kišami kaip sveikas, net būtinas pasirinkimas. Tačiau tai dar nereiškia, kad jis palaiko optimalią fiziologiją.

Tyrimai žmonių kontekste rodo, kad ultra-apdoroti produktai siejami su:

• per dideliu energijos suvartojimu,

• uždegiminiais procesais,

• žarnyno mikrobiotos disbalansu,

• metaboliniais sutrikimais.

Kalbant apie šunis, ilgalaikių ultra-apdoroto maisto intervencinių tyrimų dar trūksta. Tačiau, biologiniai mechanizmai yra labai panašūs: žarnynas, imuninė sistema ir metabolizmas taip pat reaguoja į maisto struktūrą, ne tik į maistinių medžiagų skaičius. Labai laukiu 2024 metais University of Surrey pradėto mokslinio tyrimo rezultaų šia tema. Tuo tarpu Helsinkio universiteto mokslininkai dar 2023 metais parodė, kad šėrimas ultra-apdorotu, angliavandenių pagrindu pagamintu sausu šunų maistu yra reikšmingas rizikos veiksnys lėtinės enteropatijos (virškinimo sistemos ligos) išsivystymui.

Svarbu suprasti, kad problema dažnai slypi ne vien „bloguose ingredientuose“, o maisto matricoje – kaip baltymai, riebalai ir angliavandeniai yra sujungti, kiek jie pažeisti, ir kaip organizmas juos atpažįsta bei apdoroja.

Ar visi apdoroti šunų maistai yra blogi?

Ne. Tai kritiškai svarbi vieta.

Tikslingas apdorojimas gali:

• padidinti saugumą,

• pagerinti virškinamumą,

• išsaugoti maistinę vertę.

Problema prasideda tada, kai apdorojimas tampa pagrindiniu produkto „vertės kūrimo“ įrankiu, o ne priemone maistui apsaugoti. Ultra-apdorotas šunų maistas dažnai kuriamas taip, kad būtų:

• maksimaliai pigus pagaminti,

• itin patrauklus skoniui,

• labai stabilus lentynoje, bet ne būtinai palankus ilgalaikei šuns sveikatai.

Paprastai tariant, yra gero ir yra šūdino sauso maisto. Yra gerų konservų, bet yra ir šūdo. Lygiai taip pat yra gero žalio maisto, tačiau pasitaiko ir prasto. Kaina taip pat nėra rodiklis – yra superinio pigaus maisto, yra ir labai brangaus ale premium šūdo

Ką verta išsinešti šeimininkui?

Vertinant šunų maistą, verta klausti ne tik „ar tai pilnavertis pašaras?“

Bet ir:

• Kiek šiame produkte liko tikro maisto?

• Ar maisto struktūra dar atpažįstama organizmui?

• Ar technologija tarnauja sveikatai, ar tik patogumui ir marketingui?

  
  

Tai nereiškia, kad kiekvienas šuo turi būti maitinamas žaliu ar naminiu maistu. Tačiau tai reiškia, kad kuo labiau maistas nutolęs nuo pirminės biologinės formos, tuo atsargiau jį reikėtų vertinti, ypač jautriems, alergiškiems ar virškinimo problemų turintiems šunims.

Kitame bloge gilinsiuosi į pačius gamybos procesus ir tai, kas vyksta su maistinėmis medžiagomis: kada apdorojimas iš tikrųjų pagerina maistinę vertę, o kada ją sumažina ar net sukuria nepageidaujamų junginių. Taip pat patarsiu kokius maistui geriau rinktis, o kokius geriau apeiti.

O jei neturite laiko skaityti Zoomis blogų, parašykite rusne@zoomis.eu dėl individualizuotų konsultacijų šunų mitybos klausimais.