Benamiai šunys: Ruby istorija ir kaip ji įkvėpė „Zoomis“

Kas mane pažįsta, turbūt nenustebs, kai pasakysiu, kad Ruby atsirado mano gyvenime lyg ir spontaniškai. Vieną dieną Ieva užsiminė, kad Kipre benamiai šunys visur, kitą – pamačiau Ruby prieglaudos puslapyje ir užpildžiau globos formą.

Atrodytų, akimirksnis. Bet iš tiesų… gal tai nebuvo taip jau spontaniška.

Kai būdama penkiolikos išsikrausčiau į JK, Lietuvoje palikau du šunis ir du žirgus. Gyvūnai visada buvo mano siela, bet gyvenimas susidėliojo taip, kad ilgą laiką gyvenau be šio „sielos gabaliuko“. Turėti šunį buvo mano svajonė nuo pirmos minutės Anglijoje. Tad, kai Ieva užsiminė apie Kiprą, o mano darbas tuo metu sekėsi gerai, pajutau, kad pagaliau galiu leisti sau šią svajonę išpildyti.

Pamačiau Ruby prieglaudos puslapyje – ir už poros mėnesiu ji jau buvo pas mane.

Benamiai šunys keliauninkai

Ruby 2023 m. vasarą buvo palikta prie prieglaudos durų. Apie jos gyvenimą prieš tai – visiškai nieko nežinom. Jai buvo kokie 5 – 6 mėnesiai.

Atrodė visai normaliai prižiūrėta – ne baili, ne mušta. Toks „geresnis atvejis“. Bet viena aišku – kažkam jos nebereikėjo. Kažkas tiesiog atsikratė.

O mano pusėj viskas dėliojosi taip:

• 14 rugpjūčio – Ieva, lankydamasi Londone, užsiminė apie Kipre esančius šunis.

• 21 rugpjūčio – radau Ruby ir užpildžiau globos formą (https://spdc.org.uk/).

• 22 rugpjūčio – gavau patvirtinimą, kad Ruby dar laisva.

• 23 rugpjūčio – užpildžiau dar vieną formą – patvirtinau, kad tikrai noriu priglausti Ruby.

• 31 rugpjūčio – įvyko video interviu ir namų apžiūra. Tą pačią dieną pasirašiau visus dokumentus.

• 22 rugsėjo – Ruby atskrido į Belgiją, tada autobusiuku į Angliją, ir keliavo pas laikinus globėjus.

• 29 rugsėjo – parsivežiau ją namo.

Ji turėjo sverti apie 15 kg, bet atkeliavo 21 kg, o šiandien jau 27 kg.

Prieglauda mums rekomendavo vadovautis 3–3–3 taisykle (infografiką rasite žemiau), tačiau Ruby jau po kelių dienų jautėsi kaip namuose. Ji labai greitai pradėjo keliauti su mumis visur kartu – į kavines, pas draugus, net į parduotuves. Vienintelė sąlyga – dresūra, nes Ruby yra tikra voveryčių ir balandzių medžiojimo entuziastė.

Pirmosios bėdos

Prisimenant dabar, atrodo, kad su Ruby viskas buvo labai paprasta. Bet tikrai žinau, kad taip nebuvo. Negalėjome jos palikti vienos, nes viską graužė, pavadį tampė kaip traukinį, o dresūra turėjo savo iššūkių.

Sveikatos prasme iš pradžių viskas buvo super. Bet netrukus Ruby pradėjo kasytis letenas, nugara nupliko, ausys pasidarė juodos ir dvokiančios. Iš Kipro kaimo į Londono butą – ir štai tau bėdos. Panika. Galvojau – nunuodijau šunį. Veterinarai padėjo gydyti alergijos simptomus, tačiau norint išspręsti problemą, reikia rasti pagrindinę priežastį; deja, gydytojų nuomone, priežastis galėjo būti bet kas: „gal jautri oda, gal maistas, o gal aplinka''.

Tad, kai nesulaukiau tinkamos pagalbos, prisiminiau – palaukit, juk pati esu mitybos specialistė! Ir štai pamoka – apie alergijas žinojau daugiau nei veterinarai.

Pamoka apie maistą

Ruby mane išmokė vieno: šunų maisto etiketes reikia skaityti atidžiau.

Prieglaudoje ji valgė normalų, paprastą, „žmogišką“ maistą – mėsos likučius, kruopas, truputį daržovių. Jokios reklamos. Jokio „premium“. Ir buvo sveika kaip ridikas. O kai aš pradėjau pirkti gražias pakuotes su užrašais „su šviežia mėsa, be grūdų, hypoallergenic“… prasidėjo visas cirkas.

Čia ir slypi didžiausia problema – šunų maistas reglamentuojamas daug silpniau nei žmonių, kokybė nevienoda, marketingas labai gudrus. Pakuotėse – migla. Suprasti, ką šuo iš tikrųjų valgo, dažnai beveik neįmanoma.

Ką darėme mes?

Norint rasti esminę priežastį, kelias yra vienas – pati paprasčiausia eliminacinė dieta.

Išimame viską, kas galėtų alergizuoti, ir pradedame nuo visiškai paprastos bazės – vienas baltymų šaltinis ir vienas angliavandenių šaltinis.

Taip randame kaltininką. O kai jis jau aiškus – galima statyti naują, pilnesnę dietą, tik be to atrasto alergeno. Atrodo, kad maisto alergijos – labai painus reikalas, bet mes supratome paprastą tiesą: kuo daugiau paprastumo ir natūralumo, tuo geriau.

Apie tai daugiau – atskirame straipsnyje.

Taip gimė „Zoomis“

Dabar jau 2025-ieji.

Ruby sveika, žvali, o aš - išleidusi šimtus svarų, perskaičiusi kalnus mokslinių straipsnių ir išbandžiusi per daug produktų. O pasidarė aišku tiek: suprasti, kas parašyta ant šunų maisto etiketės, reikia būti tikru tikriausiu mokslininku. Skamba juokingai, bet tai yra tiesa.

Iš šio nusivylimo ir gimė „Zoomis“ bendruomenė. Norėjau, kad kiti šeimininkai galėtų iš karto turėti tą informaciją, kurios man taip trūko nuo pirmos dienos.

Savo užrašus, patirtis ir mitybos žinias sudėjau į nemokamą gidą – „Kaip skaityti šunų ėdalo etiketes ir išsirinkti tinkamą maistą“.

📥 Atsisiuntimo nuorodą rasite puslapio apačioje!

Jeigu norite išmokti, kaip šunį maitinti tikru, natūraliu maistu – sekite mus socialiniuose tinkluose ir junkitės prie Zoomis šeimininkų bendruomenės!