Balansas: teoriškai logiškas, praktiškai iliuzinis, bet daugumai padeda
- Rusnė Žalnoraitė
- Jan 20
- 7 min read
Updated: 5 days ago
Blog'as apie šunų maisto balansavimą ir kodėl vis dar mąstome, ar ant Zoomis maisto pakuočių rašyti „visavertis“. Šį straipsnį parengė mitybos specialistė Rusnė.
‼️Šis straipsnis yra apie kasdienę šunų mitybą, o ne apie medicinines dietas, kurios turi specifines funkcijas ir specialius reikalavimus.
Balansas šiuo metu yra didelė šunų mitybos tema, kuri gauna itin daug engagement'o. Visi reaguoja į vieni kitų video ir kritikuoja, ar ten pakanka cholino ar dar kokios nors maistinės medžiagos. Vienam atrodo, kad per mažai kepenų, kitam - per daug sintetinių papildų, trečiam morka turi per daug cukraus. Dar prieš kokius metus galėjai sau žmogus pascrollint per mielus šuniškų keksiukų video, dabar, neduok Dieve, kas nors įdės „nesubalansuotą“ receptą, tuoj kas nors komentaruose pradės burnoti, kad va, šunį žudai.
Tad aš, kaip visada, prisėdau parašyti esė apie tai, kad – kaip kokiame Marvel filme – kelios, viena kitai prieštaraujančios tiesos gali egzistuoti vienu metu. Tyriu omeny, kad balanso konceptas gali būti ir logiškas, ir patogus, bet tuo pačiu jis gali būti ir marketingas, bei naivus požiūris į maistą.
Šiandien į balansą žiūrėsime per tris perspektyvas: mitybos pagrindus, maisto gamybą ir istoriją, nes mityba niekada nėra tiesiog juoda ar balta.
🏃♂️ Santrauka skubantiems 🏃♀️
Kaip ir žmonėms, šunims yra sudarytos maistinių medžiagų rekomendacinės lentelės tam, kad būtų išvengta trūkumų. Ir visuomenės sveikatos žinutė čia turėtų buti ta pati: sveika mityba yra įvairi ir paremta tikru maistu. Tačiau kažkur, kažkada, su šunimis žmonės perlenkė lazdą, ir taip atsirado „visaverčio“ maisto konceptas – lyg kiekvienos dienos racionas privalėtų tobulai atitikti maistinių medžiagų lenteles.
Šis straipsnis yra apie tai, kad tokio dalyko kaip „visavertis“ maistas iš tikrųjų nėra, o balansą galima pasiekti naudojant sveiką protą.
Tai labai gražiai iliustruoja influencerio @the_dog_nutritionist šunų mitybos piramidė:
Trumpa fortifikacijos istorija
Apie šunų maisto balansą aš galvoju panašiai kaip apie fortifikaciją žmonių mityboje, o fortifikaciją World Health Organization apibrėžia taip:
Fortifikacija – tai praktika sąmoningai didinti vieno ar kelių mikroelementų (t. y. vitaminų ir mineralų) kiekį maiste ar pagarduose, siekiant pagerinti bendrą maisto raciono maistinę vertę ir suteikti visuomenės sveikatai naudą, keliant minimalią riziką sveikatai. Be to, fortifikuojant pagrindinius maisto produktus, mikroelementų pridėjimas gali padėti atkurti tuos mikroelementus, kurie buvo prarasti maisto perdirbimo metu.
Mityba nėra vien apie pakankamą kalorijų kiekį išgyventi. Kūnui reikia konkrečių maistinių medžiagų konkrečiais kiekiais daugybei skirtingų procesų – nuo audinių atsinaujinimo ir hormonų sintezės iki imuninės ir nervų sistemos veiklos. Kai trūksta reikalingų maistinių medžiagų, organizmas kurį laiką gali prisitaikyti, tačiau ilgainiui tai baigiasi ligomis ir galiausiai – mirtimi.
Maisto stokos laikotarpiai žmonių istorijoje tapo skaudžiomis, bet labai aiškiomis pamokomis: jie leido suprasti, kas yra maistinių medžiagų trūkumas, ir tiesiogiai susieti jį su konkrečiomis, neigiamomis pasekmėmis tiek žmogaus organizmui, tiek ištisoms populiacijoms.
Skorbutas, arba vitamino C stoka, yra klasikinis pavyzdys, gerai žinomas iš jūreivių istorijos. Ilgos kelionės, monotoniška ir ribota mityba, o rezultatas – kraujuojančios dantenos, silpnumas, dažnos infekcijos ir mirtis. Vėliau, buvo įrodyta, kad citrusiniai vaisiai apsaugo nuo skorbuto, ir jie tapo standartine praktika laivyne. Tai yra todėl, kad vitaminas C yra būtinas kolageno sintezei. O kolagenas yra struktūrinis baltymas, reikalingas odai, kraujagyslėms, dantenoms, kaulų ir žaizdų gijimui. Be jo audiniai tiesiog pradeda irti. Įdomus straipsnis apie tai – čia.
Tas pats scenarijus kartojosi ir kitur. Rachitas dėl vitamino D stokos tapo masine problema industrializacijos laikotarpiu, kai vaikai augo be saulės ir su skurdžia mityba. Pelagra, kylanti dėl vitamino B3 ir aminorūgšties triptofano stokos, išplito regionuose, kur žmonės rėmėsi kukurūzais kaip pagrindiniu maisto šaltiniu. Jodo, geležies ir folio rūgšties trūkumai taip pat buvo ne pavieniai atvejai, o masiniai, sisteminiai reiškiniai.
Ir tada atsirado fortifikacija. Joduota druska, vitaminais papildinti miltai, praturtinti grūdai. Tai nebuvo filosofija ar mitybos mados. Tai buvo sėkmingiausios mitybos intervencijų istorijoje, realiai išgelbėjusi milijonus gyvybių. Taip pat noriu priminti, kad fortifikacija nėra tik senovės išmislas. Jungtinėje Karalystėje folio rūgšties nuo 2026 m. bus dedama į ne viso grūdo kvietinius miltus, kad būtų išvengta kūdikių apsigimimų.
Žinoma, aukščiau pateikti pavyzdžiai yra kraštutiniai. Tačiau pasekmės ne visada būna akivaizdžios ar vizualiai matomos. Dažnai klinikiniai maistinių medžiagų trūkumai pasireiškia prastesne imunines sistemos veikla. Tai yra dėl to, kad mūsų imuninė sistema tiesiogiai priklauso nuo medžiagų gaunamų su maistu. Pvz.: jei prisimenate, vitaminas D buvo siejamas su koronaviruso (COVID-19) rizika.
Taigi maistinių medžiagų trūkumas nėra mitas. Jis labai realus. Ir nors balanso idėja šiandien dažnai skamba miglotai ar net erzinančiai, jos pirminė esmė buvo labai praktiška – bent jau teoriškai apsaugoti nuo mitybos nepakankamumo.
Keliaujam dabar atgal pas šunis.
Ar turime istorinių archyvų, pasakojančių apie šuniukus, augančius su iškrypusiomis kojytėmis? Ar turime veterinarinius raštus, bandančius aiškinti, kodėl vieni šunys nusėti parazitais, o kiti – ne?
Jei Lietuvoje dar 2026 m. galima laikyti šunis ant grandinių, atsakymas, manau, gana aiškus: kiek išvis anksčiau kam galėjo rūpėti šunų mityba.
Tačiau per pastaruosius šešis dešimtmečius apie augintinių mitybą sužinojome labai daug – ir tai išties įspūdinga. Mitybos mokslo tikslas yra remiantis patikimais moksliniais metodais kaupti duomenis ir juos vertinti peer-review būdu, siekiant kuo geriau pagrįsti maistinių medžiagų reikalavimus palaikyti optimalią šunų ir kačių sveikatą. Dabartinės mitybos gairės yra parengtos kelių techninių komitetų, įskaitant National Research Council (NRC), Association of American Feed Control Officials (AAFCO) ir European Pet Food Industry Federation (FEDIAF).
Vis dėlto šunų mitybos poreikių supratimas dar toli gražu nėra baigtinis, tad plėtoti žinias apie mitybą, sveikatą ir funkcinį pajėgumą vis dar reikia.
Šunys, maisto monotonija ir maistinių medžiagų trūkumas
Mūsų ir šunų bendra istorija siekia tūkstančius metų, todėl komercinio šunų maisto istorija yra palyginti trumpa – vos apie 150 metų.
Atsirado maisto gamintojai, o kartu su jais – ir pinigai gilintis į gyvūnų mitybą. Ši vieta yra dažnai kritikuojama, nes sveikatos ir komerciniai interesai yra glaudžiai persipynę.
Per šį laikotarpį įvairovė iš šunų mitybos praktiškai dingo, tad su maisto monotonija atsirado poreikis moksliškai suformuluotoms komercinėms „visavertėms“ dietoms.
Įvairovė iš šunų mitybos praktiškai dingo, o kartu su maisto monotonija atsirado poreikis moksliškai suformuluotoms komercinėms „visavertėms“ dietoms.
(Visiems, kam įdomi komercinio maisto istorija, apie tai paskaityti galite čia).
Kad ir kokia ten ta istorija, monotonija tapo standartu. Variacija tapo rizika. Ir taip atsirado fortifikacijos poreikis norint užtikrinti, jog maistas atitinka maistinių medžiagų reikalavimus palaikyti optimalią šunų.
Teorija iš esmės tokia: diena, savaitė ar net mėnuo ant, tarkim, kruopų košės šuniui gal ir būtų nieko. Bet kai tai tampa norma ilgam laikui, be jokios variacijos, vaizdas pradeda labai priminti Dickenso laikų Londono vaikus, augusius ant duonos kriaukšlės ir be saulės. Kalorijos yra. Išgyvena. Bet augimas, imunitetas, vystymasis – labai vidutiniškai.
Tad, ar ,,visaverčio'' pašaro inovacija buvo viena sėkmingiausių prevencinių intervencijų prieš mitybos trūkumus? O gal viena tobuliausiai įvygdytų strategijų maisto kompanijų istorijoje? Yra nuomonių, kad didelės kompanijos ir sukūrė problemą, ir ją „išsprendė“.
Kad ir kokia ten ta istorija, faktas yra vienas: dauguma mūsų šiandien šeria šunis jau pagamintu maistu. Ir atrodo, kad turėtų būti ramu gyventi žinant, jog šuo bent jau teoriškai gauna optimalią mitybą ne tik tam, kad išgyventų, bet ir tam, kad klestėtų.
Bet tai kodėl jie neklesti?
„Visaverčio“ maisto iliuzija
Sergantis šuo nėra kažkoks fenomenas – tai visų mūsų patirtis. Šunys gal ir gyvena ilgiau, bet ar jie gyvena ilgiau su gera sveikata?
Tiek tyrimai, tiek logika mums sako, kad užtikrinti visavertiškumą su kiekviena pakuote yra neįmanoma. „Visaverčio" (angl. complete) maisto konceptas yra sveikatos iliuzija, o požiūris, kad sveikai šuns mitybai tereikia „visaverčio maisto“, yra… kategoriškai neteisingas. Toks požiūris nukreipia mūsų akis į skaičiukus lentelėse, o ne į patį maistą.
„Visaverčio" maisto konceptas yra sveikatos iliuzija, o požiūris, kad sveikai šuns mitybai tereikia „visaverčio maisto“, yra… kategoriškai neteisingas.
,Visavertis" maistas realybėje neegzistuoja - kodėl?
Kiek maiste yra X vitamino ar Y mineralo, arba kiek jame yra baltymo, priklauso nuo žaliavų ir nuo to, kokios maistinės medžiagos iš jų ateina. Perkant žaliavas, tokias kaip, pavyzdžiui, sintetiniai vitaminai ar net jūros dumblių milteliai, jos atkeliauja su tiekėjo specifikacijomis, nurodančiomis, kiek toje žaliavoje yra maistinių medžiagų.
Nors tiekėjai turi užtikrinti tam tikrą tikslumą, realybėje kiekvienos partijos niekas netestuoja. Todėl kiekvienoje partijoje neišvengiamai atsiranda tam tikra paklaida. Šios paklaidos turi nustatytas tolerancijos ribas. Tai yra normalu, nes žaliavų maistingumas gali skirtis su kiekvienu derliumi ir priklauso nuo daugybės kitų faktorių – deguonies, saulės, laikymo sąlygų, pakavimo ir t. t.
Tad, kadangi kiekvienam ingredientui leidžiamos paklaidos tolerancijos ribose, šios paklaidos sumuojasi, kai kalbame apie jau galutinį gaminį. Todėl, nors produktas ir vadinasi ,,visavertis'', nėra taip, kad kiekviena partija būtų 100% subalansuota. Tad, net ir ,,visaverčiai" pašarai pasikliauja tuo, kad ilgainiui balansas bus pasiekiamas per vidurkius.
Net ir ,,visaverčiai" pašarai pasikliauja tuo, kad ilgainiui balansas bus pasiekiamas per vidurkius.
O čia – iškarpa iš 2022 m. „Vet Times“ straipsnio, kuri dar geriau paaiškina, ką turiu omenyje:
Consumers and veterinary professionals should know that batches of food are allowed to vary from the label declaration, and for the main ingredients like protein and fat, they can vary in either direction by up to 3% from the typical analysis declaration. That means that a difference of up to 6% can exist between batches. For minor ingredients, tolerance (variation) of up to 12.5% is allowed, so a 25% difference between two batches can occur. This is allowed because of the practicalities and difficulties of getting precise amounts in manufacturing. The assumption is that, over a period of time, batch-to-batch variation will average out to the declared analysis.
Gerai, sintetiniai vitaminai, mineralai ir visokie mėsos izoliatai yra viena. Bet ką darome su tikrais ingredientais – mėsa, organais, daržovėmis?
Manyti, kad kiekvienos karvės nugarinė turi identišką baltymų kiekį, yra labai naivu. Galvoti, kad visų vištų kepenėlės turi tiek pat vitamino A, – lygiai taip pat naivu. Todėl formuluojant maistą, naudojant natūralius ingredientus, mes neišvengiamai pasikliaujame vidurkiais.
Tad teoriškai ,,visavertis" maistas realybėje gali turėti ne vieną ir ne dvi paklaidas nuo to, kas parašyta ant pakuotės. Dėl to visas šis konceptas yra misleading ir iš esmės blaško nuo to, kas iš tikrųjų svarbu – geros kokybės tikras maistas ir įvairovė.
Dėl to visas šis konceptas yra misleading ir iš esmės blaško nuo to, kas iš tikrųjų svarbu – geros kokybės tikras maistas ir įvairovė.
Tad ar tikime balanso konceptu?
Noriu labai aiškiai pabrėžti vieną dalyką: balansas ≠ ,,visavertis".
Balansas yra tiesiog logiškas ir intuityvus požiūris į maistą: per įvairovę ir tikrų ingredientų naudojimą siekiame šuniui palankios maistinių medžiagų kokybės ir kiekio, o jei reikia – pridedame vieną kitą vitaminą ar mineralą. Tačiau pirmiausia eina mityba, o tik po to – papildai ir fortifikacija. Toks požiūris yra holistinis, dėmesio skiria žinduolių biologijai ir faktui, kad maistas yra maistas, o ne tiesiog prekė.
O „visavertis“ tėra paprasčiausias marketinginis terminas, skatinantis monotoniją ir ilgalaikį vienos prekės naudojimą (ir stabilius pardavimus), nesigilinant nei į tai, kas tame maiste, nei kaip jis pagamintas. Svarba yra teikiama skaičiams, o ne maistui. Pats terminas taip pat yra klaidinantis, nes visos maistinės vertės visada turi paklaidą.
Tad, ar dėsim ant Zoomis maisto „complete“ ar „visavertis“ ženkliuką? Ne. Netikime idėja, kad šunį reikia šerti vienu maistu visą gyvenimą ir nieko daugiau. Mes propaguojame įvairovę, eksperimentavimą ir POZITYVŲ santykį su maistu, pilno smalsumo, o ne baimės suklysti.
