Nuo čempijonų linijos iki realybės: kaip Harvis įkvėpė Zoomis

Ne visada blizgantis, kartais su dėmėmis ten, kur jų neturėtų būti, ir su ausimis, kurios reikalauja daugiau priežiūros, nei pagalvotum — Harvis yra viena iš priežasčių, dėl kurių prasidėjo „Zoomis“. Jo kelionė įkvėpė mus ieškoti, domėtis ir dalintis tuo, ką sužinojome, kad padėtume ir kitiems šunims bei jų šeimininkams.

Harvis 6 sav.

Mano gyvenime trūko tik šuns

Tą akimirką, kai tai supratau, jau žinojau viena – jis turės būti dalmatinas. Jų elegancija, energija ir unikalus margumas mane žavėjo nuo vaikystės. Ilgai ieškojau tobulo šuniuko, kuris taptų mano gyvenimo dalimi, ir taip atsidūriau pas patikimus veisėjus, turinčius šuniuką iš parodinių Rusijos linijų. Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kad veisėjai turbūt nėra teisingas kelias, kai aplink tiek daug paliktų šunų, kuriems reikia meilės ir namų. Tačiau dabar Harvis mano šeimos dalis, ir jo už nieką nekeisčiau.

Harvis, kitaip — Jasquarella Viktor, buvo ypatingas nuo pat pirmos akimirkos: gražus, judrus, jo stiprūs, kokybiški genai matėsi iš karto. Turint šunį iš geros, čempionų linijos, parodos atrodė kaip savaime suprantamas pasirinkimas — be to, man reikėjo naujo hobio. Tačiau Harvis greitai parodė, kad jo talentai visai kitur: jis greitas, nenuspėjamas ir puikiai moka prajuokinti publiką, bet ne paklusti griežtoms ringo taisyklėms.

Ir iš tiesų, mes pabandėme — sudalyvavome, užėmėme garbingą trečią vietą… iš trijų.

Problemos tobulume

Po pirmųjų mėnesių pradėjo aiškėti tikrosios problemos. Oda paraudo, po smakru atsirasdavo smulkių bėrimų, kailis prarado blizgesį, o ausų uždegimai tapo mūsų kasdienybe. Atrodė, kad kiekvienas netinkamas kąsnis iškart atsispindi jo kūne: jis kasosi, vangsta, matosi, kad jam negera.

Veterinarai siūlė „hipoalerginį“ sausą maistą — jokios naudos. Išbandžiau viską, ką tik rekomendavo: žinomus prekių ženklus, specialius mišinius, klausiau „patyrusių“ patarimų iš visų pusių. Atrodė, kad Harvis alergiškas viskam — net orui. Kiekvienas maistas baigdavosi nauju bėrimu, kasymusi ar uždegimu, ir sprendimo nebuvo matyti.

Tada supratau — reikia grįžti prie pagrindų

Nebeliko prasmės suktis tame pačiame rate, bandant vis naujas pakuotes ir pažadus. Nusprendžiau pradėti nuo nulio ir ieškoti, kas iš tikrųjų tinka Harviui, be visų priedų, kvapiklių ir spalvotų granulių.

Pradėjau rimtai gilintis į natūralesnę mitybą. Dienų dienas skaičiau straipsnius, žiūrėjau seminarus, kalbėjausi su kitais šunų augintojais. Apie žalią mėsą iš pradžių galvojau skeptiškai — atrodė ekstremalu ir sudėtinga. Bet kai nebebuvo ką prarasti, pabandžiau: žalia mėsa, daržovės, kiaušiniai. Jokios chemijos. Buvo daug planavimo ir darbo, bet Harvis pagaliau pradėjo sveikti. Oda nurimo, kailis atsigavo, akys tapo žvalesnės. Pagaliau atrodė, kad radome teisingą kelią.

Žalia mityba nėra lengva. Ji reikalauja daug planavimo, kruopštumo, gerai suplanuoto šaldiklio, ir dažnai palieka nemažai netvarkos. Kartais tai tiesiog vargina.

Pastaruoju metu vis dažniau domiuosi šaltyje džiovintų (freeze-dried) produktų alternatyvomis. Jos patogesnės, švaresnės, man labai patinka ši idėja. Tačiau dėl Harvio sveikatos problemų dauguma tokių produktų vis tiek turi ingredientų, kurie jam netinka. Tad kol kas tai vis dar paieškų kelias, o ne galutinis sprendimas.

Jau nuo pat pradžių žinojau, kad kaip dalmatinas, Harvis priklauso veislei, kuriai labai būdinga formuoti inkstų akmenis.

Tai labai dažna problema dalmatinams, nes dėl unikalios jų medžiagų apykaitos organizmas blogai skaidė purinus, todėl šlapime kaupėsi per daug šlapimo rūgšties. Ši žinia viena pati jau ribojo, ką galiu ir ko negaliu jam duoti: subproduktai, tokie kaip kepenys, inkstai, blužnis, taip pat sardinės, ančiuvių tipo žuvys ir kiti aukšto purinų kiekio produktai iš karto atkrito. Tai išmokė mane dar nuo pirmų dienų rinktis atsakingai ir atsisakyti visko, kas gali jam pakenkti. Apie šią temą dar papasakosiu plačiau atskirame įraše.

Bet ši kelionė su Harviu atvėrė man akis: pamačiau, kiek daug mitų, nežinojimo ir senų įsitikinimų vis dar vyrauja tarp šunų šeimininkų. Būtent todėl Rusnė ir aš nusprendėme sukurti „Zoomis“ — kad galėtume dalintis savo tyrimais ir patirtimi su tais, kurie eina panašiu keliu. Nes pastangos ir žinios gali pakeisti ne tik šuns išvaizdą, bet ir jo gyvenimo kokybę.

Šiandien Harvis yra daug laimingesnis šuo, bet mūsų kelionė dar nesibaigė. Aš vis dar mokausi, bandau, klystu. Bet jei mano patirtis padės bent vienam šuniui ir jo šeimininkui — viskas buvo verta.

➡️➡️ Atpažinai save ir savo veislinį šuniuką Ievos ir Harvio istorijoje? Gal turi klausimų? Sek mus ir parašyk @zoomis.community!