Šuo valgo žolę: ar kažko trūksta maiste?
Šį straipsnį parengė mitybos specialistė Rusnė.
Kaip ir kiekvieną sezoną, vos išdygus žolei, pradedame kalbėti apie jos valgymą ir galimą maistinių medžiagų trūkumą.
Hipotezė tokia: šunys valgo žolę, nes intuityviai bando užpildyti mitybos spragas.
Vien per pastarąją savaitę vienas žalio maisto gamintojas teigė, kad žolėje gausu B grupės vitaminų, todėl jos valgymas reiškia, jog šuniui trūksta organų. Kitas mitybos influenceris rekomendavo duoti špinatų, nes juose gausu chlorofilo. Dar vienas prekės ženklas dėl to paties chlorofilo siūlė spirulinos papildą. O veterinaras, turintis savo papildų prekės ženklą, sakė, kad šuniui reikia pirkti skaidulų papildą.
Tai kaip ten yra iš tiesų?
🏃♂️Santrauka skubantiems: Žolės ėdimas yra gana įprastas elgesys ir nėra patikimas ženklas, kad jūsų šuns mityboje kažko trūksta ar kad jam kažkas negerai. Tačiau staigus nukrypimas nuo įprasto jūsų šuns elgesio gali būti svarbus.
Jei norite apie tai sužinoti daugiau, kviečiu perskaityti visą straipsnį.
Ar žolė itin maistinga?
Išgirdus hipotezę, kad šunys valgo žolę, nes intuityviai bando užpildyti mitybos spragas (pvz.: B vitaminus), man pirmiausia kyla klausimas: kuo gi ta žolė tokia maistinga, kad šunys renkasi būtent ją, o ne ką nors kita?!
Šunims žolė nėra itin maistinga – iš esmės ji suteikia tik skaidulų. Kai kuriems gyvūnams, pavyzdžiui, karvėms ar arkliams, žolė iš tiesų yra vertingas maisto šaltinis, nes jų virškinimo sistema geba skaidyti joje esančias skaidulas ir išgauti maistines medžiagas.
Šunų virškinimo sistema tam nepritaikyta.
Taigi, kalbos apie tokį intuityvumą nėra labai logiškos: kodėl gyvūnas, neva gebantis atpažinti konkrečių mikroelementų trūkumus, rinktųsi maistą, kuris jam suteikia tiek mažai tų mikroelementų?
Ar žolės ėdimas yra normalus elgesys?
Prieš gilinantis į šią temą net nežinojau, kad net kelių žolių pavadinimuose yra minimi šunys!
Pavyzdžiui, lotyniškas vienos žolės genties pavadinimas Cynodon kilęs iš graikų kalbos žodžių kyon („šuo“) ir odous („dantis“), todėl reiškia „šuns dantis“. Angliškai, kelios kitos žolės vadinamos „šunų žole“ (dog grass).
Jau vien tai sufleruoja, kad žolės ėdimas yra gana įprastas šunų elgesys. Todėl labai nemėgstu, kai normalus elgesys paverčiamas problema, kurią būtinai reikia išspręsti kažkokiais ten papildais.
Apskirtai, mokslininkai mano, kad sąmoningas žolės ir kitų augalinių medžiagų ėdimas tarp plėšrūnų yra gerokai dažnesnis ir svarbesnis elgesys, nei manyta anksčiau.
Na bet kaip tie šunys?
🥼 Veterinarams, profesionalams ir moksliukams: vienus iš išsamiausių tyrimų šia tema rasite čia ir čia.
2008 m. tyrime, iš 47 sistemingai apklaustų šeimininkų, kurių šunys kasdien turėjo galimybę ėsti augalus, 79 % nurodė, kad jų šuo ėdė žolę ar kitus augalus.
Tuomet mokslininkai išsiuntė apklausas ir iš 1571 užpildytų apklausų, kurios atitiko tyrimo kriterijus, 68 % šunų augalus ėdė kasdien arba kas savaitę, o likusieji – kartą per mėnesį ar rečiau. Dažniausiai pasirenkamas augalas buvo žolė – ją ėdė 79 % augalus ėdusių šunų.
Žolė = negalavimo rodiklis? Ne. Jei 99.8% reguliariai žolę ėdantys šunys reguliariai negaluotų, žolės ėdimas galėtų būti naudingas požymis. Tačiau taip nėra. Todėl reguliarus žolės ėdimas savaime nėra patikimas sveikatos sutrikimo rodiklis.
‼️ Žinoma, jeigu šuo staiga pradeda ėsti žolę, nors anksčiau to nedarė, arba jos ima ieškoti nagliau, tai jau visai kitas kontekstas. Prie jo dar grįšiu.
Ar žolės ėdimas reiškia, kad šuniui trūksta kažkokios maistinės medžiagos?
Vitaminai ir mineralai
Tai vienas dažniausių paaiškinimų, kuriuos girdžiu.
Toje pačioj 2008 m. šunų šeimininkų apklausoje, reguliaraus žolės valgymo elgesio dažnis nebuvo susijęs su maitinimo tipu (ar tai komercinis visavertis maistas, ar namuose gamintas ar žalias maistas).
Vis dėlto visada rekomenduoju rinktis maistą, suformuluotą pagal FEDIAF, NRC arba AAFCO gaires. Komercinis visavertis sausas maistas beveik visada būna subalansuotas ir papildytas vitaminais bei mineralais, todėl papildomų multivitaminų dažniausiai nereikia.
Jeigu maistą gaminate namuose, renkatės nedidelių gamintojų „artizaninį“ maistą ar daugumą žalio maisto produktų, maistinių medžiagų trūkumo rizika - didesnė. Tokiu atveju, man nelabai svarbu, ar šuo ėda žolę, ar ne – jo mitybą vis tiek gali reikėti papildyti. Primenu, kad visada galite parašyti mums – mielai padėsime įvertinti jūsų šuns mitybą (nebrukant mūsų pačių produkcijos): www.hello@zoomis.lt.
Skaidulos
Kalbant apie skaidulas, radau straipsnį, kuriame aprašytas vieno vyresnio pudelio, kuris septynerius metus kasdien ėsdavo augalus ir po to vemdavo, atvejis. Pakeitus jo racioną į turintį daugiau skaidulų, toks elgesys išnyko. Tačiau tai buvo tik vienas šuo, todėl šio rezultato negalime pritaikyti visiems.
O kaip dėl jūsų šuns? Šią hipotezę gana lengva patikrinti. Į jo racioną galite įtraukti šiek tiek tarkuotų morkų, cukinijų ar kitų daržovių. Galima rinktis ir koncentruotesnius skaidulų šaltinius, pavyzdžiui, balkšvųjų gysločių luobeles (psyllium husk) arba linų sėmenis – po mažu pasiekiame maždaug ¼ arbatinio šaukštelio 4,5 kg kūno svorio per dieną, prieš tai išbrinkinus vandenyje.
Jeigu šuniui iš tiesų trūko skaidulų ir jis taip intuityviai jų ieškojo žolėje, padidinus skaidulų kiekį racione šis elgesys teoriškai turėtų susilpnėti arba išnykti. Jeigu niekas nepasikeis, skaidulų trūkumo hipotezė taps gerokai mažiau įtikinama.
Alkis
Taip pat minėjau, kad žolė nėra itin maistinga, tačiau ji turi tūrio, o skrandžio užpildymas padeda pasijusti sotesniam. Vienas tyrimas parodė, kad šunys žolę ėdė dažniau ir ilgiau prieš valgį nei po jo.
Jei šuo žolės dažniausiai ieško prieš pusryčius ar po ilgos pertraukos tarp valgymų, verta įvertinti dienos porciją, jos energinę vertę ir maitinimo režimą. Jei šuns svoris normalus arba jis turi antsvorio, tačiau vis tiek nuolat prašo maisto ir įkyriai ėda žolę, vertėtų pasikonsultuoti su specialistu dėl tinkamesnio maistuko.
Maisto pasikeitimas
🥦🥩 Žolės ėdimas kartais pasirodo pakeitus maistą, todėl visada rekomenduojame prie naujo maisto pereiti palaipsniui, o vaistinėlėje turėti tokių preparatų kaip „Canigest“, kurie gali padėti nuraminti šiek tiek sudirgusią virškinimo sistemą.
O gal šuo taip „gydosi“ skrandį? Ar šuo žole bando sukelti vėmimą?
Taip, šuo, prisiėdęs žolės, gali išvemti – tai gana dažnai pastebimas reiškinys. Tačiau ir čia svarbu pažvelgti į platesnį kontekstą. 2008 m. apklausoje, tik 8 % augalus ėdančių šunų prieš tai jautėsi prastai, o 22 % vėmė po augalų ėdimo.
Kitame tyrime, vėmimas buvo dar retesnis: užfiksuoti vos 5 vėmimo atvejai per 709 žolės ėdimo epizodus, kitame – 2 per 374 epizodus.
Taigi taip, šuo gali išvemti suėstą žolę, tačiau didžioji dauguma žolės ėdimo epizodų vėmimu nesibaigia. Ką tai reiškia? Žolės ėdimas nėra patikimas ligos rodiklis. Turime vertinti bendrą kontekstą, įprastą jūsų šuniuko elgesį, bei nukrypimus nuo normalaus elgesio.
Kitos priežastys?
Nuobodulys, nenoras eiti namo ar tiesiog siautėjimas raunant žoles? Žinoma, būna ir tokių atvejų. Jei nerimaujate dėl tokio elgesio, kreipkitės į šunų trenerius ar elgsenos specialistus.
Kada galima tiesiog leisti šuniui paskabyti žolės?
Jei šuo:
žolę skabo tik retkarčiais ir ramiai;
po to nevemia arba vemia labai retai;
normaliai ėda, tuštinasi ir išlaiko svorį;
yra žvalus ir jo elgesys nepasikeitė,
dažniausiai nėra pagrindo manyti, kad jam kažkas negerai.
‼️ Svarbiau atkreipti dėmesį į pačią žolę / augalus. Neleiskite šuniui ėsti žolės, kuri galėjo būti apdorota herbicidais, pesticidais ar trąšomis. Taip pat saugokite dekoratyvinių augalų ir gelių – dalis jų šunims yra nuodingi (pvz.: tulpės 💐💐💐). Venkite ir vietų, kurios gali būti gausiai užterštos kitų gyvūnų išmatomis, dėl parazitų rizikos.
Kada jau verta pasitarti su veterinarijos gydytoju?
Nors žolės ėdimas nėra geras diagnostinis testas, tačiau į staigius ir pasikartojančius pasikeitimus nuo jūsų šuns įprasto elgesio reiktų reaguoti.
Kreipkitės į veterinarijos gydytoją, jei pavyzdžiui:
šuo staiga pradėjo įkyriai ieškoti žolės ir godžiai ją ryti;
toks elgesys kartojasi labai dažnai arba šunį sunku nuo jo atitraukti;
kartu atsirado pasikartojantis vėmimas, viduriavimas ar pilvo skausmo požymiai;
šuo visą dieną nesituština, nors įprastai tuštinasi reguliariai;
sumažėjo apetitas, krito svoris arba šuo tapo vangus;
kartu šuo trina ar intensyviai laižo užpakaliuką – tai gali būti susiję su analinėmis liaukomis ar parazitais;
šuniukas anksčiau yra turėjęs virškinimo sistemos ligų, pavyzdžiui, gastritą;
šuo gausiai seilėjasi, dažnai laižo lūpas, neramiai ryja ar žiaukčioja;
Apskritai, jei turite šuniuką ir staiga pasikeitė jo elgesys, verta suklusti – durneliukai jie, gal prarijo kokį svetimkūnį, pavyzdžiui, siūlų ritinėlį ar triusikus.
‼️ Zoomis nėra veterinarijos paslaugų teikėjas, todėl pateiktas sąrašas nėra veterinarinė rekomendacija.
Ypač svarbu atskirti žolės paskabymą nuo vadinamosios ,,pica" – nemaistinių daiktų (pvz.: žvyro) ėdimo. Pica gali būti susijusi su virškinimo trakto ligomis ir kelia svetimkūnio bei žarnyno nepraeinamumo riziką. Tai jau nėra elgesys, kurį reikėtų bandyti spręsti vien papildais ar savarankiškai keičiant skaidulų kiekį!
Comments